Taip, taip – šventi, nes kas šiais visuotiniais čiupk-mesk-ėsk pramoninių koldūnų laikais dar turi tiek laiko ir kantrybės terliotis su paprasčiausiais varškės virtinukais? Atsakymas – mūsų krikštamotė!! L. pamaldi, iki nukritimo darbšti ir taupi, prisiekusi klasikinės smetoniškos virtuvės šeimininkė, pasak mūsų mamos, galėdavo iš nieko pagaminti pietus visai šeimynai, o desertui dar prijuokinti vaizdžiai papasakotom istorijom, kad apsirijėliams “mezymų” nereikėtų ir nebūtų sunku nei skrandy, nei “ant dūšios” …
Kokia tų super virtinukų paslaptis? Ogi reikia kokį puskilogramį gerų kvietinių miltų ir puodelį vandens minkyti tol, kol tešla nuo rankų atšoks ir bus žodžiais sunkiai nusakomo purumo ir vientiso tąsumo. Minkyti ir daužyti tešlą teks tikrai ilgai, todėl pasirūpinkite gera kompanija prie virtuvės stalo arba mėgstamu TV serialu. Tokio ilgo minkymo prasmė – minkšta (kaip įmanoma mažiau miltų), bet tvirta ir plastiška tešla, kad nesuplyštų kočiojant, nes…
… iškočioti ją reikia laaaabai plonai.
O paskui šaukšteliu eile sudėliojus varškės įdarą, užlenkus ir taurele isspaudus virtinuką, reikėtų laikytis griežtų tradicijų ir kraštus dailiai dviem pirštais “apmegzti” siaura pynute, bet mes nesame tokios šventos (t.y. tokios šventos kantrybės), o be to tą sykį buvom laaaabai alkanos, todėl tiesiog griebėm ir užspaudėm tuos virtinukus kaip mokėjom (taip darėme ir vaikystėje, juk “ant virtinukų” ir užaugom) ir…
… vos besulaukėm kol plonyčiai varškėtukai sumesti į verdantį vandenį iškils i paviršių (tiek juos ir tereikia virti).
O tada jau teko nusidėti NeCholesterolio Dievui ir paskandinti virtinius gryno sviesto ir tikros gietinės (ne kokio modernaus riebalų mišinio, ne, ne, ne!!) baloj…
Ech… Gera gyventi! O gerai gyventi dar geriau…
16 comments
Comments feed for this article
lapkričio 17, 2008 at 4:33 am
saule_petunija
dieviska..
mano mociute ne visada turedavo varskes tai tada ne taip plonai iskociota tokia pat tesla suplaustydavo i “skryliukus” ir juos isvirus, uzpildavo svieziai trintom braskem su cukrum. oj.. net graudu pasidare:)
lapkričio 17, 2008 at 10:37 am
sarune
aha…. mes irgi tokius valgydavom. Tik su melynem grietine ir cukrum Gerai buvo beproto toj vaikystej:)
lapkričio 17, 2008 at 12:19 pm
waleru
gera gera
kas gi tokiu neskanavo vaikystej, gaila dabar laikai pasikeite 
o juk naminis maistas toks skanus ir visada, net ir spirgu-sviesto-grietines atveju, sveikesnis nei “viesas” kupinas neigiamos energijos ir konservantu.
labai grazus fotoreportazas!
lapkričio 19, 2008 at 5:53 pm
studentholic
užpavydėjau
Taip lengvai…
O ir varškė čia nenormali..
Dariausi ir aš kažkada, dar studentavimo pradžioje, bet kad laiko užimaaaaaaaa, ir dauggggg
lapkričio 19, 2008 at 11:36 pm
gintė
“cia”, tai Vilniuj? galima pabandyti turgine varske. pora kartu yra pasiseke nenusinuodyti ir prisiminti kaimo mociutes natur-produkt skoni, bet ka dabar ten pardavineja, nezinau, gal ir neverta, gal kokios “Dvaro” indelyje uzteks (ta kur pakeliais taigi ne naturaliai rauginama, kazkokiu brudu sutraukiama, per valanda pagaminama is saldaus pieno, smarve ceche nereali, pati savo nosim patyriau… )
lapkričio 20, 2008 at 1:15 am
waleru
manau, cia zmogus is uzsienio rase. Lietuvoj varske ir parduotuveje nebloga
pavyzdziui, mano pusesere Norvegijoje gaminasi varske namuose, nes norvegai tokio dalyko neturi…
lapkričio 20, 2008 at 9:40 am
Eglė
Kažkodėl neliko mano komentaro apie šį nostalgišką ir vaikyste kvepiantį patiekalą…
Taip ir kvepia namais, kai grįžus iš mokyklos pasitikdavo mama su varškiniais virtinukais. net padažas toks pat… Kaip norėčiau sugrįžti dabar pietų pas mamą..
lapkričio 21, 2008 at 12:54 am
ernute
Sitie virtinukai – mano vaikystes valgiarascio topu topas. Tai buvo mano babytes firminis patiekalas – del ju buvo verta vaziuoti i kaima ir “parduoti” ten savo vasaras
. Visuomet apsukti tobula virvele, kuri man niekaip, nors pasiusk, neiseidavo. Tik vadinami jie buvo ne virtinukais, o “pyragaiciukais”. Varske butinai budavo su peletrunu, o uzpilami “nuodemingaisiais” spirgais. Nu nerealus skonis. Niekas daugiau mano seimoje ju nebande daryti, turbut todel, kad vis delto jie tikrai “sventi”. Bet jusu reportazas mane ikvepe – anksciau ar veliau, ziurek, ir pabandysiu… Sita savo komentara spausdinu antra karta (pyktis jau baigia praeiti), nes kazkodel paspaudus “submit comment” issoko baisusis ERROR…
lapkričio 21, 2008 at 12:58 am
waleru
varske su peletrunu mano nesenas atradimas, absoliutus skoniu derinys
lapkričio 21, 2008 at 10:23 am
sarune
Aciu uz zavius komentarus, negalvojau , kad visu vaikyste susijusi su sv virtinukais:)
lapkričio 21, 2008 at 2:28 pm
gintė
oho! net issiziojau pamaciusi 10 komentaru tokio kuklaus patiekalo tema, net pamaniau, kad koks beprotis prirase nesvankybiu ‘bile tik parasyt”…
su peletrunu laaabai skanu. tik va, musuose baisingai visi konservatyvus buvo – jei klebono seminke taip dare, tai cia jau sventa, negalima keisti. arba jei koki recepta “paveldejai” is probobutes – net mintis apie “patobulinimus” – nuodeme
beje, apie patobulinimus. ta varskes ieskotoja turbut tikrai uzseniete. tuomet l. uzjauciu… syki Sveicarijoj kepiau lietinius su varske, teko “nusitobulint” iki ricotos surio, nes nei angliskai, nei vokiskai varskes neradau jokios (nuo zodzio “sauer” visiems ten rugstu pasidarydavo ir visai nesuprasdavo, ko cia as taip trokstu…). blynai isejo be charakterio, nes ta ricota ar “zalia”, ar kepta kazkokia salsvai sleiksti prie tu lietuvisku lietiniu isejo. bet vietinis lenkas tevynes ir bobutes virtuves issiilges tik cepsejo: “naliesnyki, naliesnyki” ir surijo beveik visus…
lapkričio 21, 2008 at 3:05 pm
sarune
Bet jei ta uzsieniete reziduoja JAV, tai ten varskes galima atrasti, jos budavo Whole food market “farmer cheese ” vadindavosi …
gruodžio 9, 2008 at 9:59 pm
studentholic
Sugrįžo užsienetė, kuri deja ne JAV..
užkomentavau ir pamiršau, gerai, kad google yra, “čia” tai Danijoje, kurioje geriausiu atveju gali rasti sūrios grudėtos varškės – nemėgstu, arba kažkokio varškės ir grietinės hibrido, vadinamo “kvark”..
rugsėjo 19, 2009 at 3:16 pm
Živilė
Nuostabūs virtiniai gavosi !!!!!
DD Mmmmmmm 
)))))
rugpjūčio 13, 2010 at 4:30 pm
Ab-rie-du-kai « kokonas
[...] deficito laikai. Bet gi fantazijos tuomet irgi oho-ho kokios reikėjo!! Abriedukus, kaip ir visus miltinukus gamindavo tik mūsų krikštamotė. Terlos daug, o valgis labai rimtu vis tiek nelaikomas (ne mėsa [...]
lapkričio 5, 2010 at 12:41 pm
MUSIUSHKA
WALERU YRA NORVEGIJOJ VARSKES..JI INDELIUOSE NUO JOGURTO AISKU NE TOKIA KAIP PAS MUMI BET GAUNAS NEBLOGI VIRTINUKAI..