Svajonių dovanų juostelės

Man buvo netikėtas atradimas kai pamačiau, kad žmonės kuria tokias smulkmenas, kaip iliustruotas juosteles, kiek įdeda meilės ir kantrybės ir kaip nerealiai tai atrodo. Tekstilės dizainerė ir iliustratorė iš Portugalijos Rosa Pomar siūlo pramoniniu būdu pagamintus juostelių metrus.

Jezze iliustratorė iš Keiptauno savo medvilninėms juostelėms pagaminti naudoja lino raižinių blokelius ir tekstilinius dažus.

Shannon Lamden dizainerė iš Melburno gamina juosteles iš lino ir medvilnės su šilkografiniais antspaudais.

Šventi virtinukai

Taip, taip – šventi, nes kas šiais visuotiniais čiupk-mesk-ėsk pramoninių koldūnų laikais dar turi tiek laiko ir kantrybės terliotis su paprasčiausiais varškės virtinukais?  Atsakymas – mūsų krikštamotė!!  L. pamaldi, iki nukritimo darbšti ir taupi, prisiekusi klasikinės smetoniškos virtuvės šeimininkė, pasak mūsų mamos, galėdavo iš nieko pagaminti pietus visai šeimynai, o desertui dar prijuokinti vaizdžiai papasakotom istorijom, kad apsirijėliams “mezymų” nereikėtų ir nebūtų sunku nei skrandy, nei “ant dūšios” …

Kokia tų super virtinukų paslaptis?  Ogi reikia kokį puskilogramį gerų kvietinių miltų ir puodelį vandens minkyti tol, kol tešla nuo rankų atšoks ir bus žodžiais sunkiai nusakomo purumo ir vientiso tąsumo. Minkyti ir daužyti tešlą teks tikrai ilgai, todėl pasirūpinkite gera kompanija prie virtuvės stalo arba mėgstamu TV serialu. Tokio ilgo minkymo prasmė – minkšta (kaip įmanoma mažiau miltų), bet tvirta ir plastiška tešla, kad nesuplyštų kočiojant, nes…

… iškočioti ją reikia laaaabai plonai.

O paskui šaukšteliu eile sudėliojus varškės įdarą, užlenkus ir taurele isspaudus virtinuką, reikėtų laikytis griežtų tradicijų ir kraštus dailiai dviem pirštais “apmegzti” siaura pynute, bet mes nesame tokios šventos (t.y. tokios šventos kantrybės), o be to tą sykį buvom laaaabai alkanos, todėl tiesiog griebėm ir užspaudėm tuos virtinukus kaip mokėjom (taip darėme ir vaikystėje, juk “ant virtinukų” ir užaugom) ir…

… vos besulaukėm kol plonyčiai varškėtukai sumesti į verdantį vandenį iškils i paviršių (tiek juos ir tereikia virti).

O tada jau teko nusidėti NeCholesterolio Dievui ir paskandinti virtinius gryno sviesto ir tikros gietinės (ne kokio modernaus riebalų mišinio, ne, ne, ne!!) baloj…

Ech…   Gera gyventi! O gerai gyventi dar geriau…

Reklama mamai :)

Kai buvau pirmokė ir paskaičiavau, kad mistiškais 2000 metais man bus virš dvidešimt, pagalvojau, kokia aš busiu neįdomiai suaugusi, suprask sena, net juokinga dabar! O žodis pensininkė buvo lygu sukriošusi, ligota smirdinti persikreipusi senė, būtinai su pagaliuku! Kai sulaukiau tų dvidešimties metų, po to ir trisdešimties, visą laiką jaučiausi jauna, net negalvojau kitaip. Bet kai šiemet mama pasakė, kad pagaliau išeina į užtarnautą pensiją, kažkaip pasijutau truputėlį pasenusi Kai prieš tai šventėm jos garbingą jubiliejų, aš net nesusimąsčiau, kad štai mama jau pasiekė tą ribą, ji man atrodo jauna, graži ir be galo energinga. Bet tas išejimo į pensiją faktas mane tikrai paveikė…

Aną savaitgalį mamai viešint pas mus supratau, kad ji skirtingai nei aš visai neliūdi, atvirkščiai, labai džiaugiasi kad pagaliau turės marias laiko mylimiems rankdarbiams ir ruošiasi turėti gerą laiką. Natūralu, kad kažkiek nerimauja dėl pablogėjusios finansinės padeties, bet nepraranda ūpo pabandyt prisidurti iš to, kas jai teikia malonumą – mezgimas, nėrimas, siuvimas. Pasisiūliau jai padėti. Pradedu nuo to, kad pristatau jums mama handmade naujai gautą į mūsų namus kojinių partiją. Užsakiau keletą madingesnių objektų, bandysim pardavinėti per Etsy Jeigu jus sudomino, parašykit man.

Supratau, kad senatvė ateina ne su išėjimu į pensiją. Gal tada, kai nebesugebi džiaugtis?

Dekupažas – kas tai?

Šiuo metu itin populiarus tapo baldų dekoravimo būdas, vadinamas dekupažu. Pasirankiojus informacijos internete netrunki sužinoti, kad dekoruojant dekupažo technika svarbiausia turėti servetėlių, specialių klijų priklijuoti servetėlėms ir lako joms užfiksuoti. Tiek informacijos atrodo pakankamai, kad galėtum imtis atnaujinti senas miegamojo spinteles Štai kas gavosi…

Turiu prisipažinti, kad rezultatu džiaugiausi, kol pati neužsirašiau į dekupažo kursus ir nesužinojau visų subtilybių apie šį dekoravimo būdą… Bet kokiu atveju, iš klaidų mokomasi ir šitas spinteles dar įmanoma perdaryti. Tuo ruošiuosi užsiimti ateinantį savaitgalį

Rankomis dekoruoti baldai

Jau keleta mėnesių desperatiškai ieškau baldų naująjam butui. Aplankiau turbūt visas įmanomas Vilniaus baldų parduotuves, pradedant didžiaisiais prekybos centrais ir baigiant sendaikčių krautuvėlėmis ir baldų sandėliais. Rezultatas mane labai nuvylė, nes didžioji dauguma atvežtų baldų “ale provanso” stiliaus yra labai vienodi, prastos kokybės ir dažniausiai galite rinktis vos iš dviejų spalvų. Be to, jų ir kaina pakankamai aukšta, o pagaminti jie visi Kinijoje ir tikru provansu net nekvepia…. Net jei parduotuvėje jums ir sako, kad baldus atsivežė tiesiai iš Prancūzijojos, tikrovėje jie taip pat buvo užsakyti ten pat – Kinijoje. Asortimentas sendaikčių parduotuvėse įvairesnis, bet yra kita problema – tais baldais jau kažkas naudojosi, be to, dažniausiai juos tenka dar ir parestauruoti. Gerai, jei kaimynas ar dėdė stalius, ir pagaminti trūkstamą kėdės koją nėra problema, bet jei tokių pažinčių neturi, o provanso namie norisi?

Man regis, kad aš radau sprendimą Man prireikė mokytojos, kuri žino, kaip sendinti baldus; naujų, kokybiškų, bet baisiai nudažytų baldų; specialių dažų ir šveitimo priemonių; naujo gobeleno; bendramintės ir geros savaitės darbo. Rezultatas gavosi štai toks.

„Táika“

Nežinau, ar girdėjote apie tokį prekių katalogą “Hobby hall”? Pasakysite – nieko gero? Labai nustebau prieš porą dienų pamačiusi pirmame puslapyje servizą „Táika“ su Klaus’o Haapaniemi’o stebuklingais priešiniais.

Gaila, bet man tikrai nereikia dvylikos servizo dalių, tačiau pora būčiau tikrai pirkusi. Ar yra dar Haapaniemi fanų, gal išeitų susimesti ir pasidalinti tą servizą? )))) Būčiau už mėlyną
Klaus Haapaniemi: www.klaush.com

Obuoliniai sentimentai

Jei kas nors pažadinęs vidurnaktį paklaustų, kas yra sentimentų sinonimas, nė nemirktelėjusi atsakyčiau – Vilkija… Man, mano seseriai, turbūt ir pusseserėm šitas mažas panemunės miestelis yra pasaulio bamba. Mmmm… Na, vaikystės pasaulio bamba, bet ta “bamba” paprastai ir būna pati svarbiausia, nes tai – savasties kodas, atspirties taškas, atminties saugykla, net idėjų šaltinis. Oho, pasakysit, ir kuo tas bažnytkaimis tooooks ypatingas, kad nusipelnė šitokios odės? Istorija (vieną papasakotų kraštotyros muziejaus entuziastai, kitą – mes, pradinių klasių mokytojos ir “smetoninio” buhalterio anūkės), geografija (kur dar rasite miestelioką ant kalno, nuo kurio matosi šitiek Nemuno vingių – 8!!) ir… vaikystės kvapai - tai, iš ko suplaktas šitas sentimentų kokteilis. Pirmąsias dvi sudedamąsias dalis galite patikrinti patys (važiuokite ten, kai žydi alyvos arba čiobreliai senąjame stadione už miestelio), o paskutiniąją pabandysime iliustruoti mes. Tik vienu kartu to padaryti nepavyks, nes viskas, ką mudvi su seserim gyvenime kuriame (piešiame, fotografuojame, kepame, verdame, siuvinėjame…) turi bent blyškų Vilkijos atspindį: Nemuno dumblo kvapo ir bangelių, sukeltų katerio “Raketa”, nusenusio upinio kelto braškėjimo, pseudo gotikinės bažnyčios (joje abi krikštytos) šešėlio, miestelio davatkų paskalų ir šv. Onos atlaidų krakmolinių saldainių skonio, senųjų kapinių lakaus smėlio, čigonų tarškėjimo, dujiniko arklio kanopų kaukšėjimo ir močiutės virtuvės aromatų, iš kurių ką nors viena išskirti būtų kone šventvagiška… Iš tiesų toje virtuvėje gerokai dažniau sukiodavosi mūsų krikštamotė – močiutės augintinė žemaitė, kurios pas klebono šeimininkę igytos žinios, vėjais nenuėjo.

Penktadienis, būtinai šiltas ir tvankus, Vilkijoje būdavo Didžioji Skalbimo diena. O gal tik mums, vaikams, taip atrodydavo… Bet tais “gūdžiais” laikais, kai nebuvo nei automatinių skalbyklių, nei akylų gamtosaugininkų, tiesiog į Nemuną akmeniniu grindiniu nuo kalno besiritanti skalbiklio “Marička” pamuilių banga vaikams sukeldavo beveik ekstazę. Dabar net negalėčiau paaiškinti, iš kur ta banga, tas upelis atsirasdavo: gal nuo vandens kolonėlės šalia šventoriaus, kur šeimininkės skalaudavo skalbinius, o gal užtekdavo, kad kiekviena išpiltų po muilino vandens kibirą tiesiog po savo langais… Kai putos gatvėje jau būdavo ištaškytos, širdyje kildavo naujas virpuliukas – kiemuose ką tik išdžiaustytos didelės baltos paklodės!!! Žaidėte kada slėpynių tarp jų? O gaudynių? O į kailį gavot už nuverstus ramščius, supainiotas virves ir išpurvintus skalbinius? Neeee?!!! Tai ką veikėte vaikystėje?!!

Tikiuosi, bent jau kepti obuoliai ne man vienai kvepia močiutės “bufetuku”… Beje, niekas neaiskino kodėl, bet ir obuolius “fėjų” virtuvėje kepdavo būtent penktadieniais. Šitie, kuriuos matote nuotraukose – laaabai ekologiški ir skinti… Vilkijoj, bet, iš tiesų, tiks bet kokie

-Gintė-

“Sentimentaliems” obuoliams reikės:

• migdolų (lazdynų ar graikinių) riešutų
• razinų
• rudojo cukraus aba medaus

Migdolus reikia nuplikyti karštu vandeniu, nusausinti, sumalti kavamale, pasaldinti pagal skonį ir supilti razinas. Galima pagardinti cinamonu ir maltais gvazdikėliais.

Obuolius išskaptuoti, i vidų sudėti riešutų masę. Kepti vidutinio karštumo orkaitėje, kol obuoliai suminkštės.

O čia jau šių dienų “dvelksmas” – stipriai patobulintas varškės apkepas. 

Varškės – ryžių – obuolių apkepui reikės:

• 600 g varškės
• stiklinė kokoso piene virtų apvalių ryžių
• trys kiaušiniai
• 1/2 stiklinės cukraus, žiupsnis druskos, cinamono, kardamono
• obuolių

Kokoso piene išvirtus ryžius atvėsinkite (iš tiesų, galima virti ir karvės piene…). Sudėkite varškę, kiaušinių trynius, cukrų, druską, prieskonius. Išplakite kiaušinių baltymus ir supilkite į varškės masę, atsargiai išmaišykite.

Masę sukrėskite į sviestu išteptą formą, griežinėliais supjaustykit obuolius ir užklokite visą paviršių, pabarstykite ruduoju cukrumi (jis kepant pavirs karamele) ir cinamonu.

Kepkite kol gražiai apskrus.

-Šarūnė-