“Katarinkos”. I dalis

Palaukite, p.Kalbininkai, neskubėkite manęs nušauti už tokį pavadinimą, tuoj paaiškinsiu, kodėl gi jis toks.

“Katarinkos” – lenkiški imbieriniai meduoliai. Pasakos ir legendos tvirtina, esą jie kilę iš garsaus Torunės miesto (N.Koperniko gimtinės), kuriame seniai seniai viduramžiais gyvenęs kepėjas, beviltiškai įsimylėjęs turtingo pirklio dukterį Katariną (liet. Kotryną). Mergelė buvusi ne tik turtinga, bet ir be galo graži, o kepėjas – “biednas”, tačiau išradingas. Nusprendęs, kad geriausia dovana širdies damai yra… pati širdis, jis iš meduolinės tešlos iškepęs dvi širdeles ir sujungęs jas žiedu. Istorija nutyli, ar p.Katarinai dovana padarė įspūdį, bet, sako, Torunėje iki šiol raitomi tokie ar panašūs meduoliai ir gražuolės garbei vadinami “katarinkomis”…

Šių meduolių receptų versijų yra ne viena. Manau, kiekvienas kepėjas (-ėja) gali “patobulinti” jį pagal savo (ar savo “katarinos” ) skonį. Tačiau vienas “katarinkų” bruožas turi išlikti – tai rankomis lipdomi meduoliai, vadinasi, jų tešla turi būti plastilino “pusseserė”. Dar viena technologinė gudrybė – tešlai net keletą savaičių privalu “ilsėtis” vėsiai, kad prieskoniai įsigertų ir meduolių skonis būtų vientisas. Beje, ir iškeptos “katarinkos” palaikomos bent keletą parų, kad sviesto kvapą “permuštų” imbieras, pipirai, gvazdikėliai, kardamonas, muskatas, cinamonas ir medus… Eeee… Ar jums dar netįsta seilės?

Meduoliai:

• 250 g medaus
• 250 g cukraus
• 200 sviesto
• 600 g kvietinių miltų
• 1 kiaušinio
• šv. tarkuoto imbiero, kvapniųjų ir juodųjų pipirų, kardamono, muskato, gvazdikėlių, cinamono

Medų, sviestą ir cukrų išlydykite puode ant silpnos ugnies. Neužvirinkite!! Į atvėsusią masę imaišykite kiaušinį, miltus ir visą įvairovę prieskonių (jų kiekis priklauso nuo kūrybinio įkvėpimo). Tešlą gerai išminkykite, uždenkite ir “paslėpkite” šaldytuve bent porai savaičių.

Na štai, pirmasis žingsnelis kalėdinių dovanų ruošime padarytas. Aš pasirūpinsiu tešla jau artimiausiu metu, o po poros savaičių čia ieškokite “katarinkų” iliustracijų. Iki švenčių dar marios laiko, bet siūlau meduolinių dovanėlių prisikepti iš anksto, nes tokių dovanų skonis “su amžiumi” (iki protingo termino…) tik gerėja, o paskutinę savaitę smagiau praleisti siurbiant karštą vyną, o ne plūkiantis prie viryklės, a’ne?

Laukite tęsinio…

Tingus sekmadienis arba viskas iš avižų

Nesu šaltojo sezono gerbėja, bet vis tik yra dalykų, kurie artėjant žiemai mane džiugina. Pvz.: galima tingėti ir prastu oru pateisinti savo tinginystę! Dievinu sekmadienio ryto nieko NEveikimą, niekur NElėkimą, NEskubėjimą, NEplanavimą. Ta proga, mieleji, pristatau – ILGIII PUSRYČIAI!!! (O šiandien pasiterliojau “už Tėvynę”…)

Nesu tikra, kad šis patiekalas tikrai kilęs iš Kanados, bet jau ne viena kanadietė draugė man jį siūlė pusryčiams.

“Miusliai” apkepti su obuoliais

Ir “miuslius” gaminausi pati. Tai labai paprasta, greita ir pigu.

Reikės:

• Pakelio (800 g) pačių paprasčiausių avižinių, kvietinių arba kitokių grūdų dribsnių (perku pačius pigiausius, niekaip nepagerintus, tuos kietesnius)
• 1 apelsino
• 1 kriaušės arba obuolio
• 3 šaukštų medaus (arba daugiau, jei norite pasisaldinti sekmadienio rytą…)
• šv. imbiero šaknies (nepagailėkite ir skonis pranoks Jūsų egzotiškas svajas )
• cinamono, gvazdikėlių, muskato, kardamono

Iš vaisių ir imbiero reikia išspausti sultis. Ant labai lėtos ugnies jose išlydyti medų. Truputį pakepinti prieskonius (tik tuomet prieskoniai atskleidžia visą savo aromatą, visą gėrį…). Viską supilti į puodą su medumi ir sultimis, suberti dribsnius, išmaišyti. Kas toliau? Ogi laisvė Jūsų fantazijai! Tinka riešutai, razinos, datulės, džiovinti abrikosai, vyšnios ar spanguolės. Visą “avižinę fantaziją” reiktų tolygiai suberti ant skardos ir pašauti į įkaitintą orkaitę, kad šiek tiek apskrustų.

Beje, tokius “rankų darbo” dribsnius galite išradingai supakuoti ir dovanoti Kalėdų rytą draugams, kurie mėgsta grūdines kultūras

Kur baigėme? Aha, tai tie žadėti Kanadietiški pusryčiai…

Naminius “miuslius” ir supjaustytus obuolius pagardinti tarkuotu imbieru ir cinamonu. Kepti orkaitėje kol obuloliai suminkštės. Galima valgyti su jogurtu. O galima ir be jo

Jei dar turite noro (ir avižų…), siūlau išsikepti “Granola” paplotėlių:

Viską reikia daryti taip pat, kaip gaminant “miuslius” (žr. receptą aukščiau), tik įdėti daugiau medaus, sezamo sėklų ir 3 kupinus šaukštus riešutų sviesto (idealu, jei turite draugų, kurie reziduoja JAV ir gali pargabenti šviežio, bet jei ne, ne bėda, tiks ir pirktas “Maximoje” ar kur kitur). Riešutų sviestas padės “surišti” dribsnių masę. Suplojus viską į paplotėlį, kepti orkaitėje kol gražiai pagels. Pjaustyti šiltą ir palikti, kad atvėstų.

Skanaus!

Dovanos

Craftrooms

Keista, kad vieną stipriausių spyrių ką nors daryti patyriu kai flickre spoksau, kaip žmonės organizuoja savo darbo vietą. Visuomet svajojau turėti savo dirbtuvę, bet kol kas tai tik saldžios mintys. Užburia nerealus eklektiški gerybėm perpildyti darbo kampeliai. Atrinkau labiausiai patikusius, o gal jūs turit ką parodyt?
flickr groups – craftrooms.

Virėja į namus

Neblogai, ar ne? Jokie standartiniai restoraniniai užsakymai į namus neprilygs su meile namie paruoštam maistui. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai jau tikrai. Vienas dalykas valgyti restorane, ir visai kitas – užsakyti į namus. Užskaitau nebent suši, nes po kelių valandų transportavimo laiko jie visų pirma neatšąla, beveik nepraranda skonio ir nepakeičia formos bei struktūros. Bet per šią gulėjimo lovoje savaitę jau dukart jų skanavau. Aišku, galėčiau juos užsakinėti kasdien, bet pirma – neleidžia piniginė (kas žino, kodėl Lietuvoje japonų restoranai tokie nesvietiškai brangūs?), o antra – kai šitaip šalta, norisi karšto maisto, be to aš pripratusi prie sriubyčių, negaliu be jų gyvent. Taip jau atsitiko, kad šiuo gyvenimo momentu negaliu pasirūpinti savimi, visiškai Visas mano džiaugsmas susiveda į tai, ką galima nuveikti pusiaugulom lovoje – skaitymas, TV ir trumpalaikis ‘laptopo’ paturėjimas (savo neturiu). Miegot aš nenoriu, nes neturiu temperatūros, todėl ir valgymo klausimas išlieka labai opus Mano brangusis Dominykas nėra gurmanas, valgio gaminimas jam yra katorga. Ir jo pasiūlymas visada yra koldūnai! Fe…

Todėl vakar į namus buvo iškviesta virėja. Gerai jau gerai, juokauju, ne virėja, o Lina, mano sesuo (profesionali kirpėja/stilistė) bet namuose ji tikra kulinarė. Iš prigimties. Užsakiau barščių, bet būdama labai gera, ji pagamino dar ir savo firminę lazaniją, niam niam. Norėdama jai atsidėkoti, pažadėjau, kad paviešinsiu jos receptą. Vualia, lazanija su špinatais.

Reikės:

kiekis apskaičiuotas didelei draugų kompanijai

• 1 kg jautienos faršo
• 300 g tarkuoto kieto sūrio
• 200 g mocarelos sūrio
• 2 pakelių šaldytų špinatų
• 1 L pieno
• 200 ml neriebios grietinėlės
• 1 pakelio lazanijos lakštinių
• druskos, pipirų, prieskonių pagal skonį (Lina naudoja viduržemio jūros prieskoninių žolelių mišinį)

Paruošimas:

Faršą pasūdyti, paprieskoninti, praskiesti 0,5 L pieno ir grietinėle. Špinatus trumpai patroškinti likusiame kiekyje pieno, ‘padruskinti’. Tuomet į stačiakampę kepimo formą sluoksniais dėti: trečdalį lakštinių (nevirti), trečdalį faršo, pusę špinatų mases, mocarelos sūrį supjaustytą griežinėliais, vėl lakštinius, ketvirtadalį tarkuoto sūrio, vėl faršo (antrą trečdalį), dar dalį tarkuoto sūrio, paskutinį sluoksnį lakštinių, dar sūrio, dar faršo, likusius špinatus ir likusį sūrį ant viršaus. Kepti 180-200 laipsnių karščio orkaitėje apie 40 min.

Ačiū Linai!

Tepk slides vasarą

Žinau, kad dabar jau nebe vasara ir dar ne žiema. Bet patarlės išmintis byloja, kad svarbiam reikalui reikia ruoštis iš anksto, o ne paskutinę minutę. Man, matyt, mama bus per mažai kalus nuo vaikystės liaudies išminties. Aš visada ir viską darau paskutinę minutę (visai tuo nesididžiuoju, man netgi labai gėda). Todėl ypatingai žaviuosi žmonėmis, kurie turi išminties ir svarbiems įvykiams (gimtadieniams, atostogoms, Kalėdoms, vestuvėms, krikštynoms, ir dar daug kartų gimtadieniams) ruošiasi atsakingai ir iš anksto. Ypatingai dovanų prasme. Kada aš išmoksiu pastebėti ir įsigyti tinkamus (naudingus?) objektus laiku (mąstant apie kokybės ir vertės santykį, apie artėjančią progą arba tiesiog apie visus savo pažįstamus, artimuosius, jų pomėgius ir norus). Juos tinkamai saugot, o po to laiku, niekur neskubant gražiai supakuoti ir ne tik parašyti nebanalų sveikinimą bet dar ir pasigaminti atviruką savo rankomis. Labai stengiuosi – rezultatų kol kas nulis, todel viskas vyksta savęs inspiracijos lygmenyje.

Ir vienu tokių inspiracijos šaltiniu tapo labai originalūs ir be galo gražūs minttint rankų darbo atvirukai ir kiti popieriniai darbeliai (vėl gi begalinės flickr erdvės laimikis). Mano susižavėjimas ja dar labiau išaugo, kai sužinojau, kad Monika (tikrasis jos vardas) nera grafinio dizaino specialiste, o savo darbus kuria tik laisvalaikiu. Pati juokais sako, kad šis užsiėmimas jai jau tampa obsesija, nes Kalėdinių atvirukų gamybą pradeda rugpjūčio mėnesį. Naudojasi patarle (tikiu, kad kiekvienoje kalboje jai yra atitikmuo)

Be atvirukų, Monika dar ir gražaus įpakavimo bei mielų niekučių meistrė.

nuotraukos © minttint

Vien tik knygos valdo mus :)

Yra keletas dalykų, be kurių apsieiti niekaip negaliu – tai knygos ir fimai. Kiekvieną kartą pasižadu sau, kad šiandien nusipirkta knyga ar filmas yra paskutiniai, įsigyti šią savaitę, bet jau sekančią dieną vėl ką nors nusiperku. Tam tikra prasme namai nejučia pradeda virsti į sandėlį, kur visuose pakampiuose pūpso knygų stirtos. Esu iš tų skaitytojų, kuri renkasi knygas pagal nuotaiką, ir man visai negėda, kad šalia rimtos lektūros, kartais mano bibliotekoje atsiranda ir lengvesnio žanro kūrinių. O kur dar interjero knygos, kurias galiu vartyti kas dieną ir vis ką nors naujo jose atrasti. Priėjau iki visiško absurdo, nes ir grožinę literatūra pradėjau rinktis žiūrėdama, kas gi yra pavaizduota ant viršelio Bet kol kas dar užtenka sveiko proto nesusipirkti visiško šlamšto, o tai, ką norečiau pasiūlyti jums perskaityti, man asmeniškai labai patiko, nors neslėpsiu, ant dvejų knygų puikuojasi interjero elementai Taigi….

Peter Mayle “Metai Provanse” – dažnai pasvajoju, kaip būtų puiku gyventi Prancūzijoje, kokiame nors mažame miestelyje. Mane žavi prancūziškas interjeras, maistas ir gyvenimo būdas. Taigi ši knyga kaip tik apie tai. Ji šmaikšti, gyva ir lengvai skaitoma. Tikrai nepretenduoja į rimtų skaitinių sąrašą, bet laikas ją beskaitant prabėgo laabai greitai.

Mary Alice Monroe “Knygų klubas” – jei tau truputį liūdna ir viskas gyvenime atrodo yra ne taip, kaip noretųsi, tuomet verta susirangyti fotelyje pasiėmus taurę vyno ir šią knygą. Vėl gi lengvas skaitalas, bet kartais taip norisi mergaitiškos draugijos ir mergaitiškų patarimų. Savo tematika šiek tiek primena serialą “Nusivylusios namų šeiminikės”, bet kuri prisipažins, kad jo nežiūrėjo?

Yann Martel “Pi gyvenimas” – viena iš keisčiausių paskutiniu metu mano skaitytų knygų. Intriga neapleidžia iki paskutinio puslapio, o finalas ganėtinai sukrečia. Primygtinai siūlau perskaityti iki galo!

Du sumanymai – vienas rezultatas

Pirmas sumanymas – siuvinėjimas. Jo, ar kokio kito širdžiai mielo užsiėmimo negalečiau turėti kaip hobio visam gyvenimui, įkvėpimas ir noras kažką daryti dingsta taip pat greitai kaip ir ateina. Paskutinį kartą siuvinėjau kažkur prieš dešimt metų. Jokių tam priemonių neturių. Bet kai neseniai vieną vakarą kaip š… užsimaniau tos veiklos, tai jau kitą dieną turėjau savo arsenale ir muline siūlų ir lankelių. Nežinojau tik ką išsiuvinet.

Tuomet prisiminiau apie antrą sumanymą – norą sugadinti, t.y. suasmeninti savo (mūsų) garderobo drabužius, padaryti juos jaukiais, idomiais ir išskirtiniais. Nu ir pavariau, truputį jaukiai pagadinau Domo marškinius. Ta-dam!!! Jam patiko, užsakė space invaders, tik gaila pas jį marškinių daugiau nėra

m

Beje, pirmą kartą nesinervindama išlyginau marškinius pagal šią instrukciją.

Meno kūriniai namų šeimininkėms

Teresa Cole iš dizaino studijos Teresa Green Textile Design siūlo autorinius grafikos darbus ant namų apyvokos audinių. Jos kolekcijoje – virtuviniai rankšluoščiai, staltiesės, prijuostės, patalynė ir sveikinimų atvirukai. Menas kasdieniam naudojimui. Labai patrauklu.

Siūlomi darbai nėra masinė produkcija, atspaudai daromi rankomis, nedideliais kiekiais, pagal užsakymą. Gaminiams naudojami tik natūralūs audiniai, linas arba medvilnė. Apsilankę jos puslapyje rasite kaip užsakyt šių gražių daikčiukų sau ar savo draugei. Man tikrai patiktų tokia dovana

nuotraukos © Teresa Green Textile Design

Paskutinės mamos cukinijos

Kolektyvinis sodas – mistinis reiškinys. O mūsų sodas, apskritai, be žodžių… Aš į jį užklystu pora kartų per metus, o gal ir dar rečiau, bet derlius tuose 6 aruose kartais tooooks, kad pilvas nespėja virškinti visų gėrybių. Ačiū mamai! Ji, kaip ir tas mūsų sodas, tikra mistika

Cukinijos:

Kai jų yra – nesinori, o kai jau baigiasi – esu pasiruošusi taupyti ir kuo ilgiau kramtyti.

Paskutinės naminės (“maminės”) cukinijos proga, noriu pasidalinti labai paprastu, greitu receptu. Darbo prie “puodų” trukmė – 10 min. Dar 20 min. “dirba” orkaitė ir ant stalo garuoja be galo skanios daržovės.

Reikės:

• Cukinijos (supjaustytos griežinėliais)
• Bulvių (plonai supjaustytų)
• Svogūno arba poro
• Pomidorų
• Prieskonių (ypač čia tinkančio kumino, krapų ar kitų žalėsių)

Paruošimas:

Viską sudėti į skardą, užspilti 4-5 šaukštus aliejaus, sumaišyti, pabarstyti prieskoniais ir pašauti į orkaitę, kepti kol visi namai pakvips, o kepinys suminkštės ir gražiai apskrus.

Skanaus!

Beje, vynas čia irgi nemaišys