Och…. tos mano garbės skolos… Negalėsiu net Pasaulio Pabaigos ramiai per teliką žiūrėti, kol čia visko nepribaigsiu .
Pažadu, jau paskutinis įrašas apie dovanas ir paskutinis apie mugę šiemet (jau kitais metais papasakosiu, kuo Žaislų muziejus pavertė jūsų sudovanotų šlamančiųjų maišiuką).
Mugė šiemet buvo ypač ankšta, labai labai spaudėm kiekvieną centimetrą, bet visi norintys vis tiek netilpo. Parašiau tikrai daug laiškų:” atsiprašau, bet jau nebėra laisvų palangių…” . Pažadėjau parašyti apie netilpusius grožius atskirai, tik vos pora kol kas atsiuntė vaizdų, o daugiau laukti nebegaliu, ir taip jau Aušrelės Galeriją pražiopsojau Daiktų viešbučio turgelyje.
Aušra siuva:
Ir mezga:
Ir dar muilą verda. Bet aš užkliuvusi už siūto zoosodo, ten ir likau…
Tiesą sakant, po švenčių skuosiu pirkti lino ir siūdinsiuosi pas Aušrą, va, tokią suknelę (su mano tempais ir planais, pradėti ruoštis vasarai bus pac*tas, kitaip vėl grės užpernykščių sijonų glamžymas…)
Išsirinkti buvo sunku, tai greičiausiai reiškia, kad teks grįžti ir padidinti suknių kiekį spintoje .
Nes saulės ir šilumos norisi jau dabar!! O nauji drabužiai, žinia, labai šildo dušią...
O kol kas… Tegu sausainių ir eglučių metas Jums būna spalvingas ir šviesus.
Tegul svečiai aplanko namus, tegu dovanos džiugina, vynas švelniai svaigina ir provokuoja gražiems pokalbiams, kurie buvo atidėliojami visus metus.
Kas dar netilpo mugės lentynose, ieškokite Turgelyje. Bet jau po švenčių…
Mmmm… taip… Nuo ko čia pradėti? Pirma, turiu ant savo sąžinės prisiėmusi daugiau pažadų, negu šiuo metu galiu pavilkti. Antra, man klaaaaaikiai trūūūksta laaaaiko!!!!!!! Kas jį suėdė???!!! Ir bjauriausia, kad, trečia, Kalėdos ateis nesismulkindamos ir, į mano gerus ketinimus nusivaliusios snieguotus veltinius, trinktels kumščiu į apkrautą kelių mėnesių šlamšteliu stalą bei pareikalaus ataskaitos už visus metus. Todėl ir jaučiuosi, kaip tas kalakutas, kuris kažką labai progresyvaus galvojo, kol į puodą papuolė…
Kai visos “užsienietės” ėmė bruzdėti, kad mugėje bus (jau buvo…) daugybė fiziškai nepasiekiamo grožio, kilo kilniaširdiška mintis padaryti gabaliuką mugės “gyvai” internetu, kaip madingai sakoma – on-line. On, tai on…. tik iki švenčių nebenupūškuos paštu niekas. KĄ DARYT?
Vykdyti pažadus. Juo labiau, kad daug mugiautojų labai entuziastingai palaikė tokią idėją ir mielai padovanojo puikių kūrinių. Todėl tiesiog tikiuosi, kad įkarštis pirkti nepraėjo, o dovanoti grožius juk galima ir sau be kalėdinės priežasties, o jei vis tik Tos Pasaulio Pabaigos nebus, tada gi bus gimtadienbiai, vardadieniai, darbadieniai ir krūva kitų gražių ir dovanų vertų dienų. Galų gale, galima bus visus metus švęsti Pasaulio NEpabaigą – irgi puiki proga! Ką manot?
Didžioji dalis tų grožių yra pas jų autorius (prie kiekvieno pridėsiu kontaktus), autoriai ir pasižadėjo išsiųsti ar perduoti (jei ne už jūrų marių…) juos pirkėjams, o VISI pinigai atiteks Žaislų muziejui (pabaigoje ieškokite jo banko sąskaitos). Taigi paramos idėja gyva ir čia. Ir tai svarbiausia.
{papildyta}
Linos “Laukės fabrikėlio” svajonių jaunikaitis su šuniuku Žirniuku – tikras organinio stiklo džentelmenas, vietos užims tik pusę delno ir VISĄ širdį. {40 mūsų pinigų}. Sagelė. Tinka ne tik senmergėm . Jaunikis kol kas gyvena pas Liną, čia.
O dabar šiek tiek gėlių ir pievų.
Jurgitos iš JUMI Sniego Gėlė. Vilnonė. Sagė. Dydis – telpa delnuose. Rašykite ar skambinkite Jurgitai čia. O jei ta gėlė jau Jūsų delnuose, tai Jūs – Sniego Karalienė
*******
Viktorijos “Pienių pievoje” pražydo tokia apyrankė. Na, ne pražydo, gal labiau pragydo, nes apyrankės ir visos žieminės kolekcijos pavadinimas – “Christmas Carol”. Šmaikštus vardas karoliams. Ilgis - 23 cm , keramika. (40 dar ne eurų). Viktorijos kontaktai.
*******
Violetos iš “Žaislų turgaus” mieloji kuprinė meškinams ir kiškinams.
Iš tiesų, tai kuprinė ne tik žaislams. Bet dydis labiau tiktų vaikams: 33 x 32 x 7 cm. Sudėtis: medvilnė { 80 ne eurų}. Žaislų turgelio kontaktai.
Mane žavi šitos sagos…
******
“Mezgimo zonos” šeimininkė Sonata muziejui dovanojo maišą ne-rea-lių mezginių. Po mugės dar šio to liko, gal čia Jūsų? . Rašykit kokonas.blog@gmail.com.
Moteriškos pirštinės “Švedų vasara”, 100% vilna {90 lietuviškų pinigų}
Tiesiog juvelyrinis mezgimas…
“Paukštis tavo delne”, 100% vilna {90 lietuviškų pinigų}. Moteriškos arba net jaunuoliškos – šios kiek didesnės. Labai švelnios. Simetriškos: viršus gėlėtas, delnas – kanapėtas.
******
“Ivės” padoriosios kelnės! Tinka bet kam, kas nori pasipuošti padoriai ir telpa į dydžius nuo 98 iki 116 cm (dydį pasirinkite). Sudėtis: 20% vilna, 65% medvilnė, 15% poliesteris. Pamušalas – 95% viskozė, 5% lykra. Rašykite arba skambinkite Kristinai.
Taip! Mugės skelbimas irgi neapsiėjo be šių kelnių. Juk jei jau agituoji, reikia apsirengti PADORIAI
*****
Dar bus papildymas, dar keletas grožių…
Muziejaus “iždo” rekvizitai:
VšĮ „Žaislų muziejus“
Įstaigos kodas 302486753
Šiltadaržio g. 2, LT-01124 Vilnius
Sąskaitos numeris LT587044060007450885
Da, da, da! MO-TY-VA-CI-NĖ! Gauni (arba perki sau dovanų) “motyvą”, apsivelki, pasižiūri į veidrodį ir atvaizdas paties žaviausio žmogaus pasaulyje kalba pats už save. O jei neįtikina tas vaizdas ar nekalba, tada reikia skaityti:
Per veidrodį, per veidrodį!!
Štai taip! Jei ryte nėra motyvo valytis dantis ar atkasinėti mašiną, tik užmeskit akį į veidrodį ir motyvas atsiras. Arba jei po pietų dingo paskata grįžti į kontorą, universitetą, apėmė apatija ir noras nuveikti NIEKO, paskaitykit vėl. Motyvas grįš. Parsiras. Neparsirado? Tada keiskit marškinius…
Malka… Pagaminta DADADA studijos, čia, ant Lietuvos.
Jeigu jaučiate, kam reikia malkų ar motyvo gyventi, nerašykite mums (nebent komentarą kokį), nebelaukit Pasaulio Pabaigos, iš karto pulkit pas Dalią ir Marčių į DADADA shop’ą ir gyvenimas akimirksniu pagerės. Netikit? Taigi jau sakiau – paaaaskaitykit…
Nora turi 5 vaikus ir SAVO žaislų parduotuvėlę. Prisipažinsiu, ir viena, ir kita man yra lyg stebuklinė pasaka… Rimtai. Jau vakaras ir ką tik sukaišiojau savus vaikus į lovas, todėl nebandysiu įsivaizduoti dienos su ta gražia 5 superveikėjų kompanija, pasvajosiu geriau, kaip atrodo vakaras žaislų krautuvėj. Mmmmm… A, dar reiktų priminti, kad žaislai tokie su subtiliu retro ir lengvu ironijos prieskoniu, o parduotuvė vadinasi “Paukščių pienas”. Luktelkit, atsinešiu riekę batono su tetos obuoliene – geriau svajosis…
Uždegam švieselės prie kalėdiškai išpuoštos… kasos? Juk čia labai svarbus parduotuvės aparatas, turi būti ir gražiausias. Nora kažkada juokėsi / guodėsi, kad beveik visi žaislai, kuriuos įvairiom progom yra išrinkusi savo vaikams, jiems nesukėlė jokio palaimingo žagsėjimo, jokios euforijos ir jai pačiai, panašu, patiko gerokai labiau. Kas čia? Išblukusios savos vaikystės fenomenas? Nežinau ir žinoti nenoriu, nes ir aš prieš keletą metų dovanota kalimba groju dažniau, negu namų pypliai. Bet šiemet vėl išrinkau tai, kas man patiko:
Čia 40 mažų magnetukų su paveikslėliais. Lipdysim ant šaldytuvo, kaip ir parodyta, tik naudosim gal ne visai pagal paskirtį – tai bus edukacinis žaidimas, kol mama prasmegusi puoduose-bliūduose virtuvėje ir knygelių paveikslėliai nepasiekiami taukuotomis rankomis…
Kai eilinį kartą zulinausi po “Paukščių pieno” lentynas virtualiai (vietoj to, kad eičiau padoriai miegoti…), kilo mintis sudėti visus mano atradimus NE vaikams (ar bent nebūtinai jiems) čia, nes smagu pakikenti ir pasidalinti dovanų medžioklės rezultais, visos parduotuvės gi neišpirksi, o taip norisi kažką timptelt už rankovės: “ei, pažiūrėk…”
Pažiūrėk, koks kiškis!! Manau, jis sutvertas tiesiog juokinti. Prisukit, pamatysit
O čia sausaininiai raktai. T.y. spec. sausainiai raktams, jeigu ryšulyje jų vienodų gyva pekla…
Mane visad žavi toks visiškas “vintažas”! Dovanočiau, jei vaikis nuolat zyztų iPhone’o
Pusę septynių ryte pas mus visi solidarūs: geriau jokio žadintuvo namie nebūtų… Bet jei jau būtinai reikia, tai tada tokio norėčiau (kabinamas ant sienos).
Spėkit, kas čia? Absento skonio ledinukai. Vaikams??? Nea…
Ir šis skardinis mėlynas automobiliukas nežinau ar vaikams. Jis tinka žaidimui, bet dar labiau nostalgiškiems prisiminimams. Jis tiesiog primena laikus, kai saugumo reikalavimai žaislams dar nebuvo taip sužvėrėję ir legaliai buvo galima vožtelti tokiu kėbulu kokiam skriaudikui kakton… Žiauru? Neee, tiesiog septintas dešimtmetis….
Aaaa! Durelės atsidaro! Negaliu, jau reikia nors vieno..
Mašinos berniukams, žinau… Gerai, apie lėles tada! Mūsų su sese visos buvo vokiškinės, tai reiškė minkštą guminę, puikiai išlietą ilgaplaukę draugę su pačia gražiausias suknele (arba žaliu sarafanu, arba kapišoniu kombinezonu, arba tikrais šliaužtiniais). Man truputį primena “Paukščių pieno” ispaniškas lėles.
O šie, ką primena? Pats greičiausias ir efektyviausias pasiūlymas kaukių baliui. {ta su rožiniu peruku Britanijos karalienė ar Miss Marple?}
Gerai, jei žaislai jau nebevilioija, radau kelis mielus daiktelius praktiškiems, taupiems ir inovacijas suprantantiems suaugėliams – silikoninė piniginė:
Sako, piniginė būtinai privalo būti raudoną, kad pritrauktų pinigus. Mėgstu raudoną spalvą ir tokius burtus , chi, chi… Bet gal rankinėms ir krepšiams tokie prietarai negalioja? ypač, jei jie pagaminti iš perdirbtų plastiko butelių!
O jei arčiau dūšios Holivudas negu ekologija, pasidovanokit galimybę pasistaipyti prieš veidrodį, pliauškiant “-nioliktas dublis!!”
Arba legaliai nusipirkit aukso medalį (juk esat verta, -as?) ir pasijuskit Meilutyte bent per naminį karnavalą. Juk Kalėdos, ponai, stebuklų metas!
Kuo skiriasi informacija nuo reklamos? Tiesą sakant, nelabai žinau, bet garsiai informuoju, kad KOKONAS nieko nereklamuoja, o šie keli įrašai apie gražias kalėdines dovanas yra / bus… PLETKINIMAS (labai gražus lietuviškas žodis nusakantis informacijos perdavimą iš lūpų į lūpas, kai apkalbamas subjektas paprastai trina kaistančias ausis ir skaito KOKONĄ jau post factum). Kodėl čia taip? Ogi todėl, kad gi rašom ką norim, o dabar norim parašyti apie draugus. Apie tuos draugus su kuriais geriam vyną ar vasarą troškinam triušius, apie tuos kurie, kaip ir mes augina vaikus arba DIDELES svajones. Tai čia ir apie tas svajones ir svajonių vaisius.
Domanto svajonės per porą metų nuo naivių (gink, Die, ne paikų!) užaugo iki NAIVE prabangių. Na, tiesą sakant, ne taip paprasta čia viskas: nuo virtuvinio šokolado ir naivaus tikėjimo, kad kokybė ir yra prabanga iki, va, tokio gurgždančio gražumo ir skanumo prigrūstų dovaninių dėžių iiiilgas kelias. Ir ne visą jį kiaurą parą transliuoja “Stilius”…
Viduje, sakyčiau, kolonialinės gėrybės: vanilė, kakavos pupelės, figos, migdolai ir nesūdytos pistacijos. Toks ypatingas jausmas – aromatą išlaikiusios šviežią, o dvasią anų laikų, kai Kalėdoms dovanodavo apelsinus ar iki žiemos išsilaikiusių obuolių dėžę, spalvotą skardinę ledinukų iš Peterburgo ar kafijos iš Rygos. Na, tas geras įspūdis – gavai paragauti labai subtilaus ir prabangaus Kažko, ko nebuvai ragavęs anksčiau, Kažko iš labai toli, Kažko labai tikro, dėl to brangaus. Greitai nelieka turinio, bet prisiminimai apie kokybę gyvena net sagų dėžute virtusioje tos kavos ar saldainių skardinėje {mano močiutė kone pasakas pasakodavo apie TĄ neregėtą mėtinį skonį…}. Spėju, tikros vanilės dvasia irgi dar ilgai gyvena NAIVE indelyje .
Lietuvoje nedaug yra riešutų, vaisių ar prieskonių, kurių pardavėjas mato juos su “kailiu” sode (o ne vienam Hamburgo uosto sandėlių…).
- O koks skirtumas? - sakysit. Nagi, paragaukit, ir bus tuoj viskas aišku. Jūsų skonio receptoriai ir nosys yra patys geriausi kokybės kontrolieriai.
O kas čia, su kuo valgoma, kuris prinokęs, o kuris tinkamiausias, geriausias, klauskite paties Domo. Taip, galima paklausti, nes NAIVE siūlo ypatingą dovaną Kalėdoms (jau vien tuo ypatinga, kad skirta dviems, t.y. dovanojate savo pvz. Mylimajam (Mylimajai) Jūs, o dovaną ragaujate abu!). Čia apie šokoladinę degustaciją dviems asmenims.
Dovanos kaina – 100 Lt, užsisakyti reikėtų el. paštu: ruta@chocolatenaive.com. Dovanų kuponą su įrašytais apdovanotųjų vardais atsiųs paštu iki gruodžio 21 d., galima bus skubiai pakišti po egle, suspėsite.
O su tais mylimaisiais, smalsiaisiais, nepaprastaisiais bent pusantros valandos šnekėti apie šokoladą, jo istoriją, skonius ir kvapus ir, žinoma, ragauti, NAIVE pakvies Vilniuje sausį, tikslią datą nutarę mėnesio pradžioje.
Jeigu taip ilgai be šokolado neišgyvensite, sekite FB ir gaudykite begaliniuose prieškalėdiniuose turgeliuose ir mugėse.
Visos foto – NAIVE nuosavybė, todėl nedarykite taip, kaip aš, prieš perspausdindami, pasiklauskit .
Šventinė granola… Nes čia jau proginiai žiemiški linkėjimai iš virtuvės.
Pagalvojau, gi KOKONE labai seniai valgyti davė . Gamina, gamina, badu niekas nemarina, jei ne pačios, tai bičiulės virtuvėj sukasi, tiesiog nebuvo laiko parodyti, kas ką kepa:
Pomuginis sekmadienis būna skirtas susivokimui ir grįžimui namo iš interneto… O pirmadienis – padėkų ir liaupsių mainams.
Taigi, mugiautojams dėkoju, kad buvot, kad papuošėt, pradžiuginot mus, vieni kitus ir, pasirodo, minią tautiečių. Tai miniai pirkėjų, t.y. pirkėjų – bičiulių – pašnekovų, ačiū už kantrybę ir supratingumą – buvo karšta, ankšta, tvanku, eismo “kamščiai” ant kiekvieno slenksčio… Baisu… Baisu, kaip jauku .
Čia viskas spėta įamžinti iki spūsčių. Taigi, dar kartą prabraukiam grindis ir ruošiamės antplūdžiui:
Nes jau po valandos ar dviejų, daugybės šių gėrybių nebuvo nė kvapo. Pvz. Kristinos kalendorių ir labai simpatingo bavaro (iš tikros Bavarijos!!) Leo (-poldo) virtų pomidorų padažų su bazilikais, česnakais, imbierais ir puikia pakuote.
Arba “Miesto mamų” sausainių-burtų (kiekviename buvo… popierinis meškiukas! ar beveik kiekviename… kas jų tiek prikarpė??). Ir kmynais kvepiančias šiltas obuolių sultis liurlino (-m) litrais. Visi Lt, kuriais virto šie gardumynai, atiteko muziejui.
O čia jauniausias mugiautojas, pusės metų “meškiukas”, be galo ramus miesto mamos Gretos pagalbininkas, ir beveik Kalėdų medis…
Čia kitokie medžiai. Ir kitokie maži meškiukai.
Ir dar viena kalėdinė eglutė. tik TADAM ir papuošta!
Sonatos iš “Mezgimo zonos” kojinės dovanotos mugei ir skirtos dovanoms. Į jas galima ir dėti dovanas. Tik nežinau, kas tai turėtų būti, kad “pakuotė” nenustelbtų turinio
Taip ryte atrodė mugės gyventojai kol jiems buvo ruošiamas gyvenamasis plotas.
Paskui jie sulipo į muziejaus lentynas. Trumpam. Ilgam-visam šie žaislai galėtų čia atsidurti po kokio šimtmečio, atlaikę visą vaikų meilę…
Ivės “žirniukai” dailiai susilygiavo, dar gvardija meškinų išlipo iš lagaminų.
Visi pasipuošė logotipais. Savais.
Net moliūgų-apelsinų uogienės. Pažiūrėkit, juodai stilingos!
M O L I Ū G I E N Ė – A P E L S I N I E N Ė arba
C U K I N I J I E N Ė – C I T R I N I E N Ė. Dar yra sandėliuke truputį, rašykit, prirodysim virėją…
Na, kai bandai įsitaisyti šalia OKIIKO, tai lyg savaime suprantama.
Gaila, kad nemoku teleportuoti kvapo! Nes “Balžeko bites” reikia uostyti ir laižyti, ką čia kalbėt…
Čia irgi kvapo siųstuvas labai praverstų, nes stiklainiuose – pyragas “išsikepk pats”, bet tose dėželėse – TIE meduoliai… Mmmmm…
Stirtos grožio! Tiesą sakant, čia irgi eglutės iš… abėcėlės. Laimos Marijos abėcelių….
Laikas pralėkė akimirksniu, išbarstęs ratukus ir krumpliaračius.
Dar viena mugė praūžė ir nusėdo padebesių archyve (gyvai po šitais debesėliais tai sėdėjo zuikūnai…), vaizdai išdils, o Žaislų muziejus dar ilgai šveis per pusdienį keleriais metais pasenusias savo baltas grindis ir džiūgaus galėdamas pripildyti naujas lentynas žaislų kopijomis. Būtinai dar ne kartą užeikite patikrinti, kas ten naujo apsigyveno
Ir jei dar kas nors spėjote nufotografuoti ko nėra čia arba čia, atsiųskite, ką?
Post Scriptum.Mugė išėjo į Žmones ir, prisipažinsiu, akimirką svarsčiau, gal įrašą pradėti nuo to? Taip garsiai: BA-BAM!! FANFARAMMM!! O! pažiūrėkit, kokio pop-populiarumo pasiekta! Nes gi dar ir filmavo…
Juk smagu. Be keleto tekste aptiktų žurnalistinių kliurkų (netikslios pavardės ar veiklos apibūdinimo, galinčio be reikalo sudominti vaistų kontrolės tarnybą…), viskas pateikta gražiai, todėl ir smagu. O ar tai svarbu! Gal ta mugė tokia KAŽKOKIA ir yra, kad vyksta be pirktos reklamos, vis dar bandydama išlaikyti kamerinį kvapą ir poskonį? Ir beveik naminį privatumą… Bet turbūt viskas keičiasi. Iš tiesų, keisis ir KOKONAS. Nes… srendu į mėnulį .
Paskutinis įrašas apie mugę prieš mugę. Laikas išbyrėjo, o mano virtualiuose stalčiuose dar liko vaizdų apie grikinius ežius, vilnonius meškius, medinius paukščius, dar liko stirtos be galo dailiai įrištų knygelių odiniais ir lininiais viršeliais, iliustruotų papuošalų iš Galicijos, odinių aksesuarų, eglutės žaisliukų, lėlių ir paveikslėlių. Dar tiek daug… Jau nebespėjau, laiko tiek nebuvo, atsiprašau.
Gal geriau vieną kartą pamatyti visą šitą gražų šurmulį gyvai, negu skaitinėti KOKONĄ?
Apibendrinant: šiemet mugiautojų amžius nuo nė metų neturinčio bamblio iki kelių anūkų močiutės (tiesa, įtariu, kad grožiui ir jaunystei šis solidus statusas įtakos neturi ). O visokio gėėėrio ir įspūdingo grooožio “asortimentas”: nuo naujoviškų žaislų 0-6 mėn. kūdikiams:
….iki džiovintų saldžių moliūgų ir traškių obuoliukų (beje, tai tos pačios močiutės Gražinos fabrikėlio produkcija):
Man nuo šilto geltonumo net saldu darosi…
Gerai, gana jau tos grafomanijos, lekiu pakuoti savų saldėsių (minimalių iki nebegalėjimo) ir, kaip iš “Telebimbam” dainos: “…rytoj skrisim, šiandien būūūnam, būnam čia ir dabar…”
Niekam ne paslaptis – diiiievinu asmeniškumus. Man žvėriškai patinka švieži mamų versliukai-veikliukai, kurie prasideda nuo savų vaikų, sapnų, ilgai austų svajonių, konkrečių vardų ar tiesiog Gyvenimo pakišto iššūkio…
“Milksense” drabužiai skirti… dviems. Mugėje jie buvo ir pernai. Kol kitur žmonės žiopsojo, spoksojo, plepsėjo ir niekur neskubėjo, milksense’sų Rima lakstė suplukusi ir nešiojo sukneles, palaidines į labai simpatišką kartoninę matavimosi kabiną, nes “Pieno jausmo” pirkėjos labai greitos, jos labai žino, ko nori, ir labai greitai tai gauna. Nėra kada svarstyti – jei žindai kūdikį, tai specialiai tam sukurtų drabužių ir ieškai “Milksense”, o jeigu mažius čia pat paleido dūdas, apsisprendi kuo pasipuoši akimirksniu. Šiemet Rima turbūt pati išbando visus modelius, nes… nes yra proga! Ir nuo to jos bizniukas tik žavesnis. Tiesą sakant, tai ir yra didžiausia vertė – šitas šiltas jausmas ir laaaabai asmeninis dėmesys su laaaabai asmenine patirtimi. Tikrai pieno jausmas…
Įsisupkite.
Pasisukite su vėjeliu!
Pasistaipykite.
Ir kol namuose tylu, išgerkite arbatos.
Ech… Gera būt mama!*
* Tokiai idilei yra papildomų sąlygų
*******
“Ivė – mergaitės vardas. Mano dukrytė Ieva man jau nuo mano svajonių paauglystėje yra Ivė, tiesiog vardas buvo paslėptas, kad būtų mūsų. O įgavo naują prasmę…” – tikiuosi Kristina nesupyks už citatą iš laiško. Nes man graaažu! Ir vardas. Ir cukriniai taškėliai…
{pažiūrėkit priežiūros etiketę viduje, pažiūrėkit! antytė…eeee…}
Man tokios saldžios tos istorijos apie vaikų atsineštus vardus (ir apie mamų išsipildžiusius sapnus, nes mano svajonių Adelė, tai yra nusiutęs “adelius”…), taip net graudžiai miela, kai vaikai tampa mūzomis ir tada atrodo, kad tokia veikla, darbai turi palaiminimą iš Viršaus. Nemanot?
“Ive” - dar tik pati pradžia. Dabar dar rikiuojami “žirneliai”, bet tylios ambicijos ir teisinga trauka kokybiškiems audiniams, išieškotoms konstrukcijoms ir siūlėms, atrinktoms ir suskaičiuotoms sagoms jau akivaizdi. O rodos, taip paprasta!
Jei dabar kas nors jau bamba (ar dūsauja) dėl spalvų, derinių, pinigų, turiu argumentą – KIEKVIENAM vyrui reikia PADORIŲ kelnių! Kad išlipęs iš smėlio dėžės, purvyno patvory, išsikratęs varles iš užančio galėtų pasipuošti ir PADORIAI atrodyti ir elgtis tetos jubiliejaus baliuje, teatre ar bažnyčioje. Ir čia be juokų, kaip gi kitaip išauginti VTIKRUS vyrus?
*****
Tai priešpaskutinis įrašas. Tuoj skaitykite epilogą ir ryt susitiksim gyvai (jei tik išgyvensiu aš ))
Ne, čia ne tik apie eglutes, lemputes, Kalėdinius vainikus.
Iš tiesų, sklaidydama kelių mugiautojų nuotraukas, vis nerasdavau bendro vardiklio ir aiškaus pavadinimo – KAS TAI, kokiu rankdarbiu įvardinti. O TAI turbūt tiesiog aistra viską puošti. Ir tas Laikas, kol yra dekoruojama, ir tas, kai koks nors patobulintas daiktas būna dėvimas ar dovanojamas yra… PAPUOŠTAS Laikas. Turbūt puoštas jis ir gražesne buitimi, Būtimi, ir geromis emocijomis (žarstant karoliukus ar sagas, dėliojant juosteles ir nėrinius klijuojant, siuvinėjant, karpant, pakuojant). Man kažkodėl pasirodė, kad tokia čia mano pačios sugalvota Papuošto, Neskubaus, Sentimentalaus Laiko “filosofija” tinka net kelioms, nesvarbu, ką gaminančioms.
Pavyzdžiui Patricijai iš “Patriflora” , nes tikrai puošia beveik viską aplink. Advento vainikais (žr. pirmą pav.) duris, karoliukais ir kaspinais pirštines:
Spalvomis papuošia paprastą piniginę:
…šiluma – akinių dėklą,
…net plaukų gumytes ar segtukus ir tuos apdovanoja dėmesiu.
O šie katinai, manau, tiktų nudžiuginti eglutę. Tikrai originalu.
*******
Indrė savo dirbtuvėlėje irgi nuolat ką nors dabina, kaip pati sako:”Yra PRIVALOMA kurti. Viską iš eilės”… Indrė draugauja (cituoju) su adatom ir nėriniais, medžiagėlėmis, sagėmis, sagutėmis, ponaičiu popieriumi – bet kuo, kas gražu. Ir viskas toj jos dirbtuvėlėj žydi…
Spalvomis sprogsta:
Meilumu “užmuša”
O mugėje turės stebuklų! Tsssss…. Snieginių stebuklų
********
Hm… Jei Rosanos lėlės neskirtos žaisti, o sutvertos džiuginti ir…. puošti namus, tai ir ji yra dekoratorė? Gražus žodis. Puošnus… Kaip tie auksiniai bateliai.
Taškeliai, varpeliai, avelės… Prisipažinsiu, man toks pastoralinis rokokas jau savaime yra Kalėdos, nes jis kitokiu metu mano pasaulio ir neužkabina, nepasilabina. Visa, kas PAPUOŠTA man yra šventė, kiek primenanti žavius pradinės mokyklos naujamečius karnavalus, kai tik kartą per metus gauni progą naktį pasikamuoti su bigudukais, o paskui visą dieną džiaugtis (ne)nuosavom garbanom, (ne) realia ilga, romantiška suknia ir kokios nors karalaitės vardu… Jooo… ir tas laikas irgi būdavo PAPUOŠTAS
Žadėjau, kad ne tik apie eglutes, bet nunešė mane kažin kur tie nėriniai ir vis tik buvo apie nostalgiškas, sentimentalias švenčių nuojautas…
******J
Jau taip ir matau, kaip tokių grožybių kūrėjos poryt papuošia muziejų vien buvimu, juk svarbi kiekviena smulkmena, kiekviena žavi smulkmena…
.
Arba legaliai nusipirkit aukso medalį (juk esat verta, -as?) ir pasijuskit Meilutyte bent per naminį karnavalą. Juk Kalėdos, ponai, stebuklų metas!
.
